Gyvenimas JAV

Įrašas NR. 9

Pirma lietuvė pervažavusi išilgai JAV?!?

Haha, būtų gerai, juk visur smagu būti pirmam 😀 Duomenų apie turistus lietuvius keliavusius iš Majamio iki Sietlo automobiliu neturiu ir neradau, tad bent dėl savęs, galiu galvoti, jog esu viena pirmųjų lietuvių nukeliavusių vieną didžiausių atkarpų automobiliu JAV, per super trumpą laiką – 4 dienas. Taip taip, apie 3300 mylių su vyru įveikėme per tokį trumpą laiką, tai būtų apie 5300 kilometrų! Galiu drąsiai sakyti, kad didžiuojuosi mūsų ryžtu “nuskristi” tiek mylių vos per 4 dienas… 😀 Šioje kelionėje galima sakyti “pervažiavome” visus 4 metų laikus: Floridoje palikome vasarą, Džordžijoje ir Tenesyje jau pavasarėjo, Ilinojuje sulaukėme pirmo sniego, Misūris ir Ajova buvo tik pabudę iš žiemos miego, o pasiekę Pietų Dakotą, patekome į pūgą, ten visi vis dar žiemojo (ta tikrąja žodžio prasme, kadangi tuo metu buvo gal -8 lauke, tad visi stipriai įsirengę į striukes ir šiltus megztinius), tada pasiekėme Vajomingą, kuriame viskas atrodė kaip rudenį; įvažiavus į Montaną mus pasitiko kalnai su sniego kepurėmis, o keliaujant toliau –  jaučiasi susimaišęs pavasario ir rudens dvelksmas; pasiekus Aidahą, kaip priklauso, užklupo šlapdriba ir oras keitėse gal 3 kartus (šlapdriba, lietus, saulė, debesuota); Vašingtonas taip pat nenudžiugino savo orais, bet bent jau buvome pasiekę kelionės tikslą, tad oras buvo visiškai nesvarbus. Dėl tokių permainingų oro sąlygų ir juokauju, kad matėme visus metų laikus, nes, kaip matote, susidūrėme su pačiu įvairiausiu oru, iš šlepečių teko išlipti ir apsiauti batukus, o po to jau ir storesnių kojinių ieškotis…  Pamiršau paminėti, kad mūsų kelionė buvo kovo viduryje, tad kaip ir turi būti tokiu metu, pietinėse ir šiaurinėse valstijose orai laaabai skiriasi. Dar labai džiaugėmės, kad nepatekome į vieną didžiausių šių metų pūgų, kuri tuo metu siautė visai netoli Pietų Dakotos, bet tfu tfu tfu, prasilenkėme!

Mūsų kelionė prasidėjo nuo Majamio ir tęsėsi iki pat Sietlo, todėl pravažiavome net 11 valstijų! Vašingtonas buvo 12-oji, mūsų galutinis taškas. Į Sietlą iš Majamio šiaip sugalvoję tikrai nekeliautume, tačiau vyras keitė darbą, tad turėjome kraustytis. Iš pradžių galvojome galbūt rinktis kelionę lėktuvu, bet vėliau visgi pasirinkome kelionę automobiliu, pasinaudojant proga pamatyti daugybę valstijų, miestų ir pirmą kartą su automobiliu nukeliauti tokį didžiulį atstumą Amerikoje – pervažiuoti visą JAV išilgai (gal geriau tiktų sakyti skersai, bet gražiau skamba išilgai, dėl to taip ir palikau :D). Trumpai Jums papasakosiu apie visas pravažiuotas valstijas. Žinoma, turėkite omenyje, kad kai kurias valstijas pravažiavome, galima sakyti, išilgai, o kitų “užkabinome” tik kampuką ar nedidelę atkarpą. Ir, be abejo, neturėjome laiko sustoti visose valstijose ir kiekvienoje iš jų aplankyti žymiausias vietas, tačiau, kad ir kaip bebūtų, noriu su Jumis pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės.

Kai tik palikome Floridą, kirtome valstijos ribą ir įvažiavome į Džordžiją, tiek klimatas, tiek vaizdai iškart pasikeičia labai stipriai, galima sakyti bent 90 laipsnių kampu 🙂 Dingsta palmės, pelkės, atsiranda įvairesnės augmenijos, didelių medžių, kalvų ir miškelių. Džordžijoje pravažiavome šios valstijos sostinę Atlantą, pasigrožėjome jos dangoraižiais ir toliau keliavome į Tenesį.

Tenesis sužavėjo savo akmeniniais kalnais ir upėmis. Pakelėse kalnai specialiai išskabtuoti, todėl keliaujant vaizdai buvo labai gražūs. Įsivaizduoju, kaip gražu turėtų būti, kuomet viskas sužaliuoja. Tenesyje pravažiavome kraščiuku Nešvilio (Tenesio sostinė), JAV garsėjančiame, kaip muzikos miestas, kuriame gimė daugybė muzikos grupių, žvaigždžių ir dainų. Prisižadėjome sau, jog kadanors būtinai aplankysime Elvio Preslio muziejų Memfyje, kuris šį kartą, deja, buvo labai nepakeliui.

Palikus Tenesį “užgriebėme” kampuką Kentukio ir Ilinojaus, važiavome iki Saint Louis, ten ir pasitikome pirmąjį sniegą. Saint Louis pasirodė labai industrinis miestas, turintis savotišką 19 a. pab. – 20 a. pr. atmosferą, kurią sukuria daugybė gamyklų ir senovinių plytinių pastatų. Po Saint Louis įvažiavome į Misūrį, kuris didelio įspūdžio nepaliko, kadangi valstijoje mažai kalvų, vien laukai laukai laukai, ir kuomet viskas dar tik po žiemos, todėl vaizdai tokie, kaip važiuojant pro Lietuvos kaimus, tik trobų nėra 😀 Panašus kraštovaizdis buvo ir Ajovoje.

Pietų Dakotoje mus pasitiko pūga ir vis dar gana gili žiema, bet šaltį ir sniegą atperką labai gražūs vakarietiškos Amerikos vaizdai – daugybė kalnų, laukų ir prerijų. Galima tik įsivaizduoti, kaip senais laikais šiose vietovėse kaubojai ganė gyvulius, lakstė laukiniai mustangai ir viskas buvo dar nepaliesta žmogaus. Keliaudami Pietų Dakota (o ją pravažiavome sąžiningai visą) tiesiog negalėjome neaplankyti Rašmoro kalno, kuris yra vienas labiausiai lankomų objektų ne tik visoje Pietų Dakotoje, bet turbūt ir visose Jungtinėse Valstijose. Šis žymus paminklas prezidentams atrodo labai įspūdingai, todėl nors ir praradome šiek tiek laiko kelyje, tačiau buvo tikrai verta, nes įspūdis išliks ilgam.

Įvažiavus į Vajomingą aplinka labai panaši kaip ir Pietų Dakotoje, bet Vajomingas turi ypač specialią laukinių vakarų dvasią. Nesibaigiančios prerijos, pavieniai nameliai, tolumoje dideli kalnai ir daugybė neapgyvendintų teritorijų – čia galima tikrai pasijausti kaip laukinių vakarų filme. Labai norėjau pamatyti laukinius mustangus, deja, aplinkui nepasitaikė nė vieno… 😦

Montana mus pasitiko su sniegu, bet tik labai trumpoje atkarpoje, po to sekė nuostabios kalnų virtinės, kurios užburia savo nepakartojamu grožiu. Montana iš tikrųjų gali atimti kvapą savo nuostabiais gamtovaizdžiais! Realiai viskas atrodo kokius 5 kartus gražiau, bet kaip ir visada, nuotraukose atsispindi tik maža dalis įstabaus gamtos grožio.

Montanoje buvome apsistoję Butte mieste, kuriame anksčiau klestėjo angliakasyba ir kitų iškasenų verslas. Savo klestėjimo metu miestas labai išsiplėtė ir iki šiol mieste yra išlikę labai autentiškų pastatų, vienas iš jų “mini pilis” (foto žemiau).

Aidaho valstijoje susidūrėme su labai prastu oru, tačiau vaizdai buvo užburiantys – rūke paskendę kalnai, daugybė miškų ir vingiuoti kalnų keliai sukuria mistišką atmosferą.

Atvykus į Vašingtono valstiją apėmė didelis džiaugsmas, jog pasiekėme savo kelionės tikslą ir pagaliau galėsime atsipūsti. Patys negalėjome patikėti, kad įveikėme tiek mylių! Na, o kelionės pabaigai paminėti būtiniausiai reikėjo gerai gerai pavakarieniauti 🙂 🙂 🙂

Daugiau nuotraukų ir video galite pamatyti pas mane Instagram paskyroje, kurios nuorodą rasite šio puslapio pačioje apačioje. 🙂

Įrašas NR. 8

Riterių kovos, piratų mini golfas, įdomybių muziejus, „Disney Springs“ – arba ką dar smagaus nuveikti Orlande?

IMG_20170212_133022793

Orlandas – tai toks miestas, kuriame pramogauti galima nuo ryto iki vėlaus vakaro, 7 dienas per savaitę, ir visus visus, ištisus metus. Argi ne nuostabus miestas?? Vos tik įvažiavus į Orlandą galima pamatyti įvairiausių reklamų, kurios siūlo apsilankyti atrakcionų ir vandens parkuose, pažaisti mini golfą, paskraidyti po Orlandą lėktuvu, paplaukioti valtimi po aligatorių pilnas pelkes ir dar daugybę nesibaigiančių pramogų. Kadangi Orlande lankiausi ne vieną ir ne du kartus, tad keletą tokių pramogų ir man pasisekė išbandyti, pamatyti ir, žinoma, visuomet gerai praleisti laiką. Ankstesniame įraše pasakojau apie turbūt niekada neišblėsiančius įspūdžius iš vienų nerealiausių atrakcionių parkų („Islands of adventure“ ir „Universal studios“), na, o šiame įraše noriu su jumis pasidalinti ką dar galima nuveikti viename iš smagiausių miestų visoje Amerikoje.

Pradėsiu nuo turbūt pačios pigiausios (visiškai nemokama!), bet labai įspūdingos pramogos Orande – tai pasivaikščiojimas po „Disney Springs“ parką. Na, parku gal nelabai pavadinsi, bet man šis žodis pasirodė gana tinkamas apibūdinti šiai vietai. „Disney Springs“ yra visiškai šalia „Disneyworld“. Tai vieta, kurioje yra daugybė restoranų, kavinių, barų, „Disney“ suvenyrų ir kitų parduotuvių, nuolatos vyksta gyvo garso pasirodymai ir koncertai tiesiog pačiame parke (bent keli kiekvieną vakarą) ir, be abejo, neapsieita be cirko! Kitaip tariant, apsilankius „Disney Springs“ galima pasijusti kaip „Disney World“ priemiestyje.

“Disney Springs” turi tiek įvariausių ir nerealiausių restoranų, jog sugalvojus, kur nori prisėsti pavalgyti, tiesiog sunku išsirinkti. Visa laimė, kad „Disney Springs“ apsilankėme su vyru keletą kartų, tad pasisekė pamatyti ir išbandyti ne vieną restoraną. Pirmas, labiausiai sužavėjęs  restoranas, buvo „Rainforest Cafe“ – tai restoranas, kuriame ta tikrąja žodžio prasme pasijauti kaip atogrąžų miške. Restorano išorėje yra didžiulis ugnikalnis, su, žinoma, aligatoriumi (netikru), prie įėjimo į restoraną galima pasigrožėti didžiuliu, arkiniu akvariumu, kuris užburia savo spalvomis ir dydžiu. Visas restoranas dekoruotas daugybe netikrų augalų, medžių ir gyvūnų. Kartas nuo karto sugriaudi griaustinis ir pasipila lietaus garsai, mažesniesiems tai kažkas nerealaus! Be abejo, ir mane privertė dairytis ne kartą 😀 Prie restorano taip pat yra suvenyrų parduotuvė, iš kurios galima išsinešti ne vieną pliušinį gyvūnėlį 🙂

„Disney Springs“ taip pat garsėja visoje Amerikoje puikiai žinomu restoranų tinklu „Planet Hollywood Observatory“. Tai didžiulis, trijų aukštų, observatorijos tipo restoranas, kuriame galima pasijausti, kaip tikroje Holivudo žvaigždžių observatorijoje. Restorane patalpinta daugybė kostiumų ir dekoracijų iš įvairiausių senesnių ir naujesnių filmų. Galima išvysti „Vienas namuose“ filme naudotas Kevino rogutes ir kepurę, filmo „Flinstounai“ veikėjo Barnio kostiumą, vieno iš „Kaukės“ veikėjo aprangą, kostiumą iš „Rokio“ filmo ir t.t. Svarbiausia, jog visi kostiumai ir dekoracijos atgabenti iš filmavimo aikštelių! Tai visai nestebina, kai pagrindiniai „Planet Hollywood“ finansiniai rėmėjai yra Sylvester Stallone, Bruce Willis, Demi Moore ir Arnold Schwarzenegger.

Šiame „Disney World“ priemiestyje (kaip jį pavadinau :)) taip pat yra cirkas „Cirque du Soleil“, kuris rengia pasirodymus beveik kiekvieną dieną. Tačiau cirkui, deja, jau nebeužteko laiko, tad liks kitiems kartams.

Trumpai apibūdinant „Disney Springs“ suvenyrų parduotuves – galima pasakyti tik vieną žodį „WOW“. Nors man nebe 10 metų, bet iš šių nuostabių parduotuvių tikrai norėtųsi parsivežti bent pusę ten esančių daiktų. Gal ir gerai, kad tokiose parduotuvėse neatsidūriau dar būdama vaikas, nes arba būtų daug ašarų, arba tėvų piniginės skausmingai nukentėtų (kainos, ir patiems amerikiečiams atrodo pakankamai išpūstos). Šiose parduotuvėse viskas iki smulkmenų apgalvota ir sudėliota. Jei esi „Lego“ parduotuvėje – pasijausi kaip namelyje pastatytame iš „Lego“ kaladėlių, jei užsukai į „Disney“ animacinių filmų parduotuvę – tuomet gali išvysti visus pažįstamus „Disney“ personažus ir, žinoma, akys apraibs nuo pačios įvairiausios „Disney“ atributikos.

Ir kas gi tokio ypatingo, galite paklausti, kad vienoje vietoje yra daug restoranų, barų, parduotuvių ar kitų pramogų?? Ogi pati ATMOSFERA! Šioje vietoje nė vieno žmogaus nemačiau nelaimingo, susiraukusio ar dar kaip kitaip nepatenkinto. Visi tiesiog mėgaujasi geru laiku drauge. Nesvarbu ar kažką perkate, ar vakarieniaujate, ar tiesiog grožitės aplinka, visuomet garantuojamas 100% pasitenkinimas, taip taip, tikrai nemeluoju, o kad įsitikintumėte patys, būtina ten apsilankyti!

Palikus “Disney Springs” ir nuvažiavus į International Drive gatvę, galima šauniai tęsti pramogas. Ši gatvė yra bene viena didžiausių ir pagrindinių gatvių Orlande. International Drive gatvėje galima puikiai papietauti ar pavakarieniauti, nes yra didžiulis pasirinkimas iš daugybės nuostabių kavinių ir restoranų. Bet labiausiai akį patraukia piratų mini golfas. Pirmą kart apsilankę Orlande būtent čia ir praleidome vieną vakarą. Labai smagi pramoga, nesvarbu kokio amžiaus bebūtum! Žaisdamas mini golfą šioje vietoje gali įsijausti į tikro pirato vaidmenį  🙂 Visos dekoracijos atrodo labai realiai ir patį žaidimą padaro tik smagesnį ir įdomesnį. Šiaip ar taip, nelabai mokėdama žaisti, sugebėjau įmušti kamuoliuką iš vieno karto sudėtingiausiame laukelyje ir gavau nemokamą žetoną sekančiam žaidimui, argi ne šaunu? Pradedančiųjų sėkmė 😀

Važiuojant International Drive gatve be piratų mini golfo akį taip pat patraukia vienas aukštyn kojomis pastatytas namas („WonderWorks“ atrakcijų vieta) ir kitas pavirtęs ant šono („Ripley‘s Believe It or Not Museum“). Iš dviejų keistenybių pasirinkome vieną – „Ripley‘s“ muziejų. Ko ten tik nepamatysi, ir aukščiausio pasaulio žmogaus marškinius ir jo dydžio manekeną, Trump‘ą, medinę mašiną, senovinius kankinimo kambarius, vampyrų atsikratymo įnagius ir dar daugybę daugybę kitų įdomybių/keistenybių. Pasirodo Robert Ripley 20 a. pradžioje buvo žymus amerikiečių komiksų kūrėjas ir keliautojas, aplankęs 201 šalį. R. Ripley savo komiksuose „Ripley‘s Believe It or Not“ iš aplankytų šalių nuolat pavaizduodavo visokiausias keistenybes, po to pagal jo komiksus imti kurti keistenybių muziejai ir kiti atrakcionai, kuriuos galima aplankyti įvairiose pasaulio šalyse.

Na, ir pabaigai pasilikau vieną be galo sudominusių ir nustebinusių pramogų – apsilankymas „Medieval Times“ pilyje ir riterių kovos. Visi susirinkusieji pirmiausia yra paskiriami kokiai „karalystei“ priklausys viso šou metu, po to susodinami pagal priskirtas „karalystes“. Toliau prasideda šou – susirenka riteriai, sveikinasi su savo „karalysčių atstovais“, tuomet pradeda tarpusavio kovas su žirgais ar kaunasi tiesiog arenoje su kardais. Šioje mini viduramžių pilyje rengiamos tikros riterių kovos tikrai palieka neišdildomą įspūdį ilgam. Viso šou metu svečiai vaišinami įvairiais patiekalais, tokiais kaip viščiukai, bulvės, kukurūzai, sriuba, kukurūzų duona, ir, be abejo, viskas valgoma be jokių įrankių, tik su rankomis (kaip viduramžiais!). Išėjus iš pilies galima apžiūrėti viduramžių gyventojų padargus, įrankius, ginklus, kankinimo prietaisus, taip pat šiuos objektus prižiūrintys darbuotojai gali papasakoti įdomių istorijų apie kiekvieną iš viduramžių atributų.

Kiekvieną kartą palikti Orlandą labai gaila, nes visos pramogos visuomet sukelia tik geriausias emocijas ir namo galima parsivežti didelį bagažą nepakartojamų įspūdžių ir prisiminimų, kurie išliks visam laikui 🙂 Jei planuosite apsilankyti Floridoje, būtinai paskirkite Orlandui bent kelias dienas, pažadu, nenusivilsite!!! 🙂

Įrašas NR.7

Kodėl žmonės iš viso pasaulio važiuoja į “Universal Studios” ir “Islands of Adventures” atrakcionų parkus? 

Pagaliau ir aš ten buvau!!! Galiu pasakyti tik tiek – šie atrakcionų parkai yra kažkas nerealaus. Nesvarbu kiek Jums metų ir iš kur esate atvykę, bet apsilankius šiuose atrakcionių parkuose nenorėsite iš jų išvykti, garantuoju! Galite slėpti savo viduje tą mažą vaiką, kuris Jumyse gyvena, tačiau tik apsilankius Orlando atrakcioniuose pamiršite visus rimtumus ir problemas, ir vėl galėsite pasijausti laisvas ir džiaugtis kiekviena nuostabia akimirka.

Kaip minėjau ankstesniame įraše (Įrašas NR. 6), šį kartą papasakosiu apie kelionę į du Orlando atrakcionų parkus Naujųjų metų proga. Jei nesate apie juos niekada girdėję ir regėję, tuomet labai skatinu įsijungti „Google“ ir pažiūrėti bent keletą foto ar video, kad susidarytumėte bendrą vaizdą, kas tai ir su kuo valgoma…

Kaip jau supratote iš pirmosios įrašo pastraipos – man šie parkai paliko neišdildomą įspūdį. O mane nustebinti su kiekvienais metais darosi vis sunkiau… Jei atvirai, sužinojusi, kad vyksime Naujiesiems metams į „Universal Studios“ ir „Islands of Adventure“ parkus nebuvau super „excited“ (liet. sujaudinta), nes neturėjau, žinoma, žalio supratimo, kas tai per vietos. Kaip ir dauguma, turėjau susidariusi nuomonę, kad tokie parkai skirti labiau vaikams ir jauniems paaugliams, ir kad suaugę „jau per dideli“ tokioms pramogoms. Deja… Su tokiu savo mąstymu suklydau milijoną kartų, ir atsiprašau už tokias mintis abiejų parkų dabar pat… 😀

Tad, pradėsiu trumpą apžvalgą apie šias 2 neapsakomai fantastiškas vietas. Pirmą kelionės dieną (iš viso turėjome 4 dienų bilietą lankytis abiejuose parkuose) išnaršėme visą „Universal Studios“ atrakcionų parką. Įspūdis toks, kad tu filmuojiesi naujai statomame filme, tik visi daro ką nori ir nėra kamerų (rimtai, jei nematėte parko foto, būtinai pažiūrėkite, kaip atrodo…). Labiausiai šiame parke turbūt sužavi tai, kaip idealiai viskas sukomponuota, kiekviena smulkmena, dekoracija – atradę savo vietą, viskas apgalvota nuo a iki z. Mums pasisekė, kad lankėmės dar kalėdiniu laikotarpiu, kuomet parkas buvo papuoštas kalėdine atributika, tai sukūrė dar nerealesnę atmosferą.

Patį didžiausią įspūdį „Universal Studios“ parke turbūt paliko Hario Poterio burtininkų pasaulis. Tai tiksli „Diagon Alley“ kopija, kaip iš filmo (kas matė, tas tikrai žino, bet ir nemačiusiems filmo būtų: wow). Šiame mini parko „rajone“ suderinti visko dar labiau turbūt neįmanoma: muzika, dekoracijos, apšvietimas, spalvos ir darbuotojai kartu sukuria tokią aplinką, jog tikrai atrodo, kad esi filme. O sutemus net nesinori palikti šios vietos, nes atmosfera tiesiog nepakartojama (ką čia pasakot, patys apsilankykite… :D). Be abejo, pasivažinėjimai ir 3D vaizdai einant į pačius atrakcionus yra aukščiausio lygio. Patekus į filmo „Mumija“ atrakcioną per nugarą gali nueiti šiurpuliukai, kokios įtikinančios dekoracijos ir efektai. Šiame atrakcione, kaip ir keletuose kitų „gauni“ ir vandens, ir karščio į veidą (ta tikrąją žodžio prasme). Tokiame kaip “Transformerių” 3D atrakcione gali skristi, kristi, važiuoti, suktis ir vėl kristi, pavalgius geriau nerizikuoti.

Žinoma atrakcionų parkuose, pačiu piko metu, nuo vidurdienio iki vėlaus vakaro eilėse gali tekti prastovėti ir 30 min, ir 1 val, ir 2 val… Bet norint patirti geras emocijas, kartais verta ir palaukti. Dar gi galima nusipirkti express kortelę, kuomet visais atrakcionais galite naudotis be eilės arba eilė būna super trumpa… Mano įkeltose foto matosi ne vienas „Universal Studios“ parko vaizdas, tad šiokį tokį bendrą vaizdą galite susidaryti iš jų. Daugiau foto galite pamatyti mano „Instagram“ paskyroje.

Antrasis parkas, kuris savo dydžiu turbūt tikrai lenkia „Universal Studios“ parką, vadinasi „Islands of Adventure“. Šiame parke vyrauja nuotykių dvasia, įvairūs atrakcionai sukurti pagal tokius nuotykių filmus kaip „Sinbadas“, „Jūros periodo parkas“, „Halkas“ ir pan. Taip pat yra ir labai labai jauki ir žaisminga erdvė („mini rajonėlis“) mažiesiems. „Islands of Adventure“ parke mėgstantys greitį ir adrenaliną gali ploti rankomis pamatę didžiulius ir tikrai „crazy“ atrakcionus, kuriuose visi klykia, rėkia ir kitaip išreiškia išgąstį ir baimę. Sau daviau pažadą, kad kitą kartą apsilankiusi šiame parke būtinai išbandysiu ir visus baisiausius, daugiausiai decibelų pareikalaujančius atrakcionus, šį kartą tik „apšilau kojas“. Parke taip pat yra Hario Poterio burtų pasaulio tęsinys – Hogvartso pilis ir, pagal filmus, šalia jos esantis kaimelis. Su Hogvartso traukiniu galima važinėti pirmyn ir atgal, iš vieno parko į kitą (turint abiejų parkų bilietus), tad nereikia eiti ratais kvadratais norint patekti į kitą parką. Kas be ko, visame Hario Poterio burtų pasaulyje galima burti. Nusipirkus specialią burtų lazdelę galima judinti daiktus, išjunti ir įjungti šviesas, priversti lietų lyti ir daug kitų smagumynų (kaip surpatot – jau išbandžiau..).

Šiame nuotykingame parke labiausiai įstringa didžiulė Hogvartso pilis ir įvairūs atrakcionai, kuriuose gali sušlapti nuo galvos iki kojų. „Jūros periodo“ parko tematika irgi sužavi, pasijunti, kaip tikrose džiunglėse, ką jau kalbėti apie tokį patį plaukimą valtimis, koks buvo filme (+ plaukimo pabaigoje krenti tiesiai dipazaurui į dantis.. tikrai smagu, patikėkit:D). Beje, kaip tik prieš mums apsilankant šiame aprke atsidarė naujas atrakcionas – „Kin Kong“. Tikrai nepameluosiu, bet per patį žmonių piką jei norite patekti į atrakcioną, eilėje turėtumėte laukti 2,5 h..!!! Kadangi mes su vyru tiek kantrybės neturim, bet turim sėkmę, kurios dėka prieš pat parkui užsidarant, vieną vakarą tetrukome pora minučių ir jau buvo pačiame atrakcione. Efektai aukščiausios klasės ir priverčia aikčioti, bet 2,5 h tikrai nelaukčiau eilėje… Tiesą sakant, apie kiekvieną atrakcioną galėčiau pasakoti labai smulkiai, nes visi jie yra didelis wow! Su Jumis pasidalinau tik menkomis nuotrupomis, norint visa tai patirti ir pamatyti reikia būtinai apsilankyti! Štai ir susirimavo 😀

Amerikiečiai tikrai moka daryti šou, sukurti fantastiškas pramogas ir pritraukti milijonus žmonių iš viso pasaulio. Atrodo toks nesudėtingas dalykas, kaip  žmogaus rankomis sukurtas nuostabus filmų pasaulis gali suteikti žmonėms tiek džiaugsmo ir uždirbti begales pinigų… Tokiam dalykui pasiekti reikia daug sunkaus ir kruopštaus darbo, kuris, kaip pati regėjau, atsiperka su dideliu kaupu – parkai savaitgalio ar paprastomis dienomis nuolatos būna pilni žmonių, ir ne tik pačių amerikiečių, bet galima sutikti įvairiausių žmonių iš kiekvieno pasaulio kampelio… Na ir apibendrintai galiu pasakyti tiek – amerikiečiai tikrai yra įvaldę marketingą ir marketingas gali labai didžiuotis turėdamas tokią mamą – JAV, tai sakau ne veltui, kadangi šie parkai yra puikus atspindys kaip nuostabiai amerikiečiai sugeba iš paprastų dalykų sukurti nerealų produktą, kuris pritraukia žmones iš viso pasaulio ir palieka įspūdį visam gyvenimui…

P.S. Abiejuose parkuose, ir netgi prieš patenkant į juos yra daugybė suvenyrų parduotuvių, kuriuose galima atrasti gražiausių ir šauniausių dalykėlių įvairių filmų tematika (tereikia apsiginkluoti banknotais, nes net ir pats mažiausias mažmožis turi pačią didžiausią įmanomą piniginę vertę).

Įrašas NR.6

Pusiau lietuviškas, pusiau amerikietiškas Kalėdinis laikotarpis

gyvenimas-usa-6

Štai ir prisiruošiau pasidalinti su Jumis kalėdiniais Amerikos ypatumais. Visų pirma pradėsiu savo pasakojimą nuo to, kaip amerikiečiai dievina Kalėdas… Manau daugumai amerikiečių tai viena svarbiausių švenčių metuose, kuomet diržai atsilaisvinami ne tik ant juosmens, bet ir finansiniai. Kalėdiniu laikotarpiu mačiau keletą įdomių kalėdinių reklamų per TV, kuriose buvo teigiama, kad vidutinis amerikietis paprastai Kalėdinėms dovanoms išleidžia apie 1,300 dol. Bet turėkite omenyje, čia tik dovanoms, o ką dar kalbėti apie dažnas keliones kalėdiniu laikotarpiu, kalėdinio stalo paruošimą ir, kas be ko, kalėdinius viso namo papuošimus… Apie kalėdinį dekoravimą trumpai ir papasakosiu.

Nors kalėdiniu laikotarpiu lankiausi keletoje pasaulio šalių, bet niekur, nesu mačiusi taip pompastiškai išpuoštų namų, parduotuvių ir kiekvieno kiemo ar gatvės, kaip Amerikoje. Amerikiečiai Kalėdoms pradeda ruoštis jau iškart po Padėkos dienos, arba netgi prieš ją, maždaug po helovyno… Turiu omenyje parduotuvių asortimento papildymą kalėdiniais žaislais, gatvių puošimą, vainikų kabinimą ant durų ir visų kitų kalėdinių dekoracijų, skirtų namų ir parduotuvių puošybai, ištraukimą iš stalčių. Kaip supratot, europiečiai iš amerikiečių kultūros perėmė šį greitą “persiorientavimą” šventėse. O kodėl gi ne? Čia jau tikrai tiktų posakis, roges tepk vasarą, o ratus – žiemą. Šiaip ar taip Amerika yra vartotojų šalis, kurioje pirkimas = kvėpavimui, bet apie tai papasakosiu kitą kart.

Bendruomenėje, kurioje gyvename (JAV labai populiarios taip vadinamos “communities”, aptvertos butų ar gyvenamųjų namų teritorijos) buvo netgi paskelbtas konkursas – kas gražiausiai pasipuoš balkoną ar kiemą – laimės 150$, 100$ ir 50$. Visai neblogai, manyčiau? Vien tik už kalėdines dekoracijas. Deja, neprisiruošiau dalyvauti konkurse, bet galimybė laimėti buvo gana didelė, nes dauguma kaimynų balkonus ir kiemus puošė ganėtinai solidžiai, tad išsiskirti tikrai būtų buvęs šansas, bet, et, gal kitąmet…

Dar šiek tiek įdomybių apie kalėdines dekoracijas. Tokioje kaip “Dolerio” parduotuvėje (kurioje viskas kainuoja 1 dolerį ar netgi mažiau) galima prisipirkti žaisliukų taip pigiai, kad už 10 dolerių išpuošite visus namus… Na, o kai būna kalėdinių žaislų išpardavimai paprastose parduotuvėse ar išparduotuvėse, visi žaislai ir puošmenos 50% mažesne kaina, bet čia kaip ir visur… Galbūt dėl to, kad kalėdinės dekoracijos JAV nėra ypatingai brangios, didžioji dalis žmonių turinčių namus, jomis išpuošia kiekvieną namo kampelį. Žinoma, ši dekoravimo manija – tai nuostabus džiaugsmas akims! Tėveliai, kalėdiniu laikotarpiu pasiima savo vaikus pasivažinėti po rajoną, kad pasigrožėtų tikrai nerealiomis kalėdinėmis dekoracijomis ir taip susikurtų super šventinę nuotaiką. Ir aš tokiam pasivažinėjime buvau, užfiksavau keletą akimirkų (žr. foto žemiau ir Instagram paskyrą). Ir tikrai, važiuoji išsižiojus ir galvoji, o wow, kaip nerealiai kai kurie žmonės myli Kalėdas ir kiek džiaugsmo tos jų pompastiškos dekoracijos gali sukelti aplinkiniams… 🙂

Kadangi esu katalikė, per kiekvienas Kūčias ar Kalėdas, kad ir kur bebūčiau, turiu būtinai apsilankyti bažnyčioje. Tad šios šventės taip pat nebuvo išimtis. Su vyru apsilankėme labai šiuolaikiškoje (tokios jos visos JAV) katalikų bažnyčioje. Visai netyčia pataikėme “ant” ispaniškų mišių (kaip ir minėjau Pietinėje Floridoje gyvena daugybė Lotynų Amerikiečių). Pamaldos vyko ispanų kalba, mišios buvo tikrai labai gražios ir turėjo savitą, Lotynų Amerikos dvasią… Kadangi buvome Kalėdų vakarą – bažnyčia buvo perpildyta žmonių, aš, kaip visada, buvau tas mažas procentas “blyškiaveidžių baltųjų”. Bet, visada tarp lotynų amerikiečių gali jaustis kaip namuose, visi šypsos ir visiems visiškai tas pats, kad esi balta, kaip sniegas, kurio jie nematę…

Visos bažnyčios JAV (bent susidariau tokį įspūdį) yra labai gerai finansuojamos bendruomenės, kadangi norint tapti bažnyčios nariu, turi mokėti “nario mokestį”, a le auką kas mėnesį. Žinoma, galima ir paprastai lankytis, niekas neišvys, tiesiog norint dalyvauti pilnai bažnyčios gyvenime, priimti sakramentus ir pan. turi “aukoti”. Pas mus, Lietuvoje, toks dalykas nelabai girdėtas (nebent sakramentų aukos), bet čia juk JAV… Beje, jų aukų šiaudiniai dubenėliai tokie patys kaip mūsų, tik kokius 5 kart pilnesni… Žodžiu, kaip matot foto, bažnyčia aprūpinta tikrai gera garso ir vaizdo įranga, kalėdinėmis dekoracijomis, knygutėmis ir pan. Prakartėlių dydžiai katalikiškose bažnyčiose čia taip pat stebina, jei prisimenat pirmąją “Vienas namuose” filmo dalį (kuomet berniukas slėpėsi nuo vagių prie bažnyčios prakartėlėje) – visos prakartėlės prie bažnyčių yra būtent tokio dydžio (didžiulės…). Šiose foto nesimato, bet prieš įeinant į bažnyčią, kaip ir vestibiulyje, buvo mini fontanas ir dar kokia 10 kalėdinių eglučių išpuoštų nuo viršaus iki apačios.

Na, ir pabaigai apie mano pakankamai lietuviškas Kūčias. Kadangi Kūčias ir Kalėdas sutikome dviese namuose (mano šeima Lietuvoje, o vyro tėvai El Salvadore), tad Kūčių vakarienę ruošiau tik mums dviems. Tradiciškai, ruošti vakarienę pradėjau Kūčių rytą, tik kūčiukus kepiau keletą dienų prieš. Kadangi vakarienė tik dviems, tad priruošiau visko, bet po truputį. Be silkės ir šprotų neįsivaizduoju Kūčių, todėl dar savaitė prieš Kūčias “sisigooglinau” rusiškas parduotuves netoli Majamio ir jose apsilankiau. Kokio tik gėrio ten nėra… Ir silkė, ir rūkyta žuvis, ir šprotai, ir lietuviška varškė, ir, be abejo, lietuviškas alus, na, ir dar daugybė man įprastų maisto produktų. Su dideliu džiaugsmu prisikroviau pilną vežimėlį visokiausio gėrio, kad Kūčios būtų tikrai lietuviškos. Visa laimė, kad maniškis mėgsta silkę, šprotus, marinuotus grybukus, raugintus kopūstus ir pan, nes labai retas užsienietis, tuo labiau amerikietis, mėgsta lietuvišką maistą.

Kalėdiniu laikotarpiu buvau laiminga “kaip livaras” 😀 ne tik dėl to, kad “susiorganizavau” lietuviškas Kūčias, tradiciškai apsilankiau bažnyčioje, bet ir gavau vieną geriausių kada gautų dovanų – kelionę Naujiems metams į “Universal Studios” ir “Islands of Adventure” atrakcionų parkus! Visoms 4 dienoms…! Bet, apie neapsakomai gerą laiką ir nepakartojamus įspūdžius papasakosiu jau kitame įraše.

P.S. Atsiprašau, kad atsilieku su savo įrašais esamajame laike, bet taip jau man išeina, visad paroj pritrūksta laiko… Smagaus skaitymo, draugai 🙂

 

Įrašas NR.5

Padėkos diena JAV

Padėkos diena JAV yra gana didelė šventė, čia ją švenčia visi – dideli ir maži, ir nesvarbu kokia tavo odos spalva, ar iš kur esi – būdamas JAV padėkos dieną vis vien švęsi. O švęsi dėl to, nes laisvas savaitgalis (prasideda 4-ąjį lapkričio ketvirtadienį, ir, žinoma, dažnam baigiasi tik sekmadienį), per TV ir parduotuvėse mirgėte mirga skaniausių kalakutų nuotraukos, akcijos, atrakcijos, įvairūs pasiūlymai kaip praleisti padėkos dieną su savo šeima…

Europoje visi apie šią šventę esame girdėję, bet europiečiams, žinoma, ji neturi jokios prasmės. Nors ir didžioji dalis amerikiečių, tiesą sakant, nelabai žino, kas tai per šventė. Jeigu ir Jūs esate tarp tų nežiniukų, tai padėkos diena yra šventė, skirta paminėti derliaus nuėmimo pabaigą, ji švenčiame ne tik JAV, bet ir Kanadoje. Ir aš kaip tik papuoliau į tokį šventės sūkurį.

Kaip ir prieš visas didžiąsias šventes, taip ir čia amerikiečiai ruošiasi padėkos dienai jau prieš gerą mėnesį, planuoja kaip, pas ką ir su kuo praleis šią dieną. Dauguma švenčia su savo šeima ketvirtadienį, o likusias dienas praleidžia keliaudami, aplankydami naujas vietas, ar susitikdami su draugais. Mes su vyru padėkos dienai buvome pakviesti į vyro tėvų senų draugų namus, pavakarieniauti. Žinoma, man buvo be galo įdomu susipažinti su nauja kultūra ir papročiais. Šeima, surengusi padėkos vakarienę, gyvena nuostabiame name, visa vakarienė vyko tikrai kaip filmuose, suneštiniai užkandžiai, gėrimai, visi malonūs ir bendraujantys. Pati vakarienė vėliau vyko švediško stalo principu su svarbiausias padėkos dienos patiekalais: orkaitėje kepti kalakutas, kumpis, kiaulės koja, spanguolių padažas, saldžiųjų bulvių košė su zefyrais, ryžiai su šparagais, salotos ir, kas be ko – amerikietiškas obuolių pyragas su ledais.  Kadangi visi buvo paprašyti ką nors atsinešti iš maisto, tad aš iškepiau savo grietininį tortą, kuris, nepatikėsit, bet išgaravo pats pirmutinis. Visi labai gyrė ir klausė iš ko pagamintas. Manau mano torto pasisekimas slypėjo tame, jog amerikiečiai nevalgo ir tiesiog parduotuvėse nėra grietininių tortų, visi tortai pagrinde iš grietinėlės ir laaabai saldūs, tad lengva rūgštelė puikiai suderinta su saldumu visiems dažniausiai labai patinka. Tad susirinkusiems svečiams buvo šis tas įdomesnio ir kitokio.

Įdomiausias faktas tas, kad visi susirinkę padėkos vakarienei buvo iš Centrinės ar Pietų Amerikos, bet jau seniai gyvenantys JAV, tad švenčiantys JAV svarbiausias metų šventes. Kitaip tariant “adaptavęsi amerikiečiai”. Aišku, jų vaikai ir anūkai jau tikrieji amerikiečiai, nors ispanų kalbos nė vienas nepamiršęs, visi dažniausiai bendrauja ispaniškai. Man šiek tiek nuskilo, kad ispanų kalbą moku, tad kalbėti anglų, ar ispanų kalbomis, gyvenant aplink Majamį ne problema.

Padėkos dienos vakarienei pasibaigus, pagalvojau, kokie šie žmonės yra laimingi, kad per didžiąsias metų šventes gali suburti visą šeimą ir artimiausius draugus aplink šventinį stalą. Labai džiaugiuosi, kad ir aš tapau viso to dalimi. Nors esu svetimšalė, atvykėlė, iš galima sakyti kito pasaulio, bet lotynų amerikiečiai yra super šilti žmonės, jau pas ką ką, bet po jų namų stogu visuomet galima pasijusti kaip savoje šeimoje, kaip savuose namuose. Juk draugiškumas, šypsena ir geras žodis ničnieko nekainuoja, bet kitam gali reikšti tiek daug… 🙂

Įrašas NR.4

Pirmi įspūdžiai

img_20161104_184956

Į Majamio oro uostą atskridau spalio gale. Čia gyvenantys, jau tvirtintų, kad vasara pas juos baigėsi, didelių karščių nėra, kaip sakant – galima normaliai kvėpuoti. Bet… Aš atskridau iš Lietuvos, kur tuo metu buvo jau gana vėsu, aišku dar ne šalnos, bet jau pas mus tai tikrai vasara buvo seniai baigusis, lietūs, vėsūs orai, ir pan. Jau reikėdavo lengvo švarkelio, kad ryte ir vakare nesušaltum.

Na ir, ką gi, pagaliau atėjo metas ir man išlįsti iš oro uosto, į dienos šviesą! Tik peržengus oro uosto duris tave pasitiks baisus “dušnumas”, tiesiog trenks į veidą… Skamba labai nelietuviškai, bet žodis idealiai tinkamas apibūdinti tvankų, karštą, drėgną Majamio orą (nors jau ir spalis!). Kadangi Majamis yra viena didelė pakrantė, todėl čia nuolatos, visais metų laikais jaučiama didelė drėgmė, o ypač, kai didelis karštis, saulė, tuomet būti mieste beveik neįmanoma. Visi tik ir sulindę savo ofisuose, mašinose ar namuose, su oro kondicionieriais visu galingumu. Tad mane ir pasitiko toks oras, o aš, žinoma, buvau apsirengusi, kaip pridera rudeniui – džinsai, aulinukai, maikutė, švarkelis, dar kažkoks šalikas šone tabaravosi, na žodžiu, galit įsivaizduoti, maniau iškepsiu ir stovėjimo aikštelėje… Bet iš kitos pusės buvau be galo laiminga, pagaliau supratusi, kad čia nebereikės nei rudeninių-žieminių paltų, nei botų. Vasara bus galima džiaugtis kiaurus metus! Jey!!!

Atvykus iš tokios nedidelės šalies kaip Lietuva, Amerika totaliai atitinka filmuose vaizduojamą Ameriką, tą supratau vos tik atsidūrusi greitkelyje. Vien juostas kartais sunku suskaičiuoti kelyje, o ką bekalbėti apie mašinų gausą! Maniau Madride didelis eismas, bet nėra net ką lyginti… Į didžiausius kamščius galima pakliūti keliuose su 5-7 juostomis… Žinoma, tai galioja didmiesčiams, tokiems kaip Majamis, nes čia žmonių – kaip skruzdėlių ir kiekvienas turi bent po 1 asmeninę mašiną. O ir mašinos čia kelia nuostabą – kokių tik neprisižiūrėsi, nuo brangiausių ferarių, lambordžinių, jaguarų iki didžiulių “truckų”, džipų ir kitų amerikietiškų gigantų. Tūlam lietuviui tai jau tikrai akys gali iššokti ant kaktos, bet jiems čia normalu, nes arba žmogus gerai uždirba ir gali tai sau leisti, arba tam yra paskola, kurią laisva ranka bet kas gali pasiimti.

Tik mašinų dydžiu čia neapsiribosiu, Amerikoje viskas yra kokius 3 kartus didesni nei Europoje, ir tikrai, nejuokauju – pradedant šaldytuvais, viryklėmis, skalbyklėmis ir t.t. ir baigiant maisto porcijomis. Apie jas šiek tiek ir papasakosiu.

Visiškai nenuostabu, kodėl dažnas amerikietis turi viršsvorį ir kodėl juos laiko viena labiausiai nutukusių tautų. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į McDonald’s arba į bet kokią kitą greito maisto užkandinę, užsisakai mažą komplektą, t.y. kaip ir Lietuvoje – burgeris, bulvytės ir gėrimas, ir gauni: normalų burgerį, kaip ir visoje Europoje, tuomet bulvytės būna kaip bent jau vidutinė porcija Europoje, o gėrimas visuomet būna kaip didelė porcija perkant Europoje. Tad štai, ir nesupranti ar tu sumaišei užsakymą, ar tave išgirdo ne taip. Bet juk kuo daugiau, tuo skaniau! Didelių porcijų normaliam europiečiui JAV geriau išvis neužsisakinėti… Jos yra MILŽINIŠKOS. Tarkim su komplektu gauni gėrimo kokį 1,5 l talpos plastikinį gėrimo puodą, jau tikriau būna visas ąsotis… Tas pats čia su visu maistu, tarkim, nori ledų, ir ledainėje užsisakius didelę porciją gausi 1 l ledų suvalgyt, maža porcija atitinkamai mažesnė – kaip europietiška didelė. Niekur savo akyse greito maisto restoranuose nemačiau tokių didelių pieno kokteilių ir buritų. Patikėkit, tikrai nuolat sakau: o wow, čia TIK man? Dabar gal bent truputį aiškiau apie amerikietiško valgymo ypatumus, kas ir kodėl.

Dar vienas didelis įspūdis tik atvykus – tai visiškai kitokia, nelietuviška gamta. Išvažiavus iš oro uosto tave pasitiks palmės, visokiausios agavos, tvenkiniai ir atogražų medžiai. Kadangi Florida yra vadinama ne tik saulėtąja valstija, bet ir viena pelkėčiausių, tad bet kur važiuojant matysite daugybę kanalų, tvenkinių, bei tų pačių pelkių. Taip pat, bet kuriame iš minėtų vandens telkinukų galima išvysti krokodilų ar aligatorių, žinoma, jie išlenda retai, bet kartais nuskyla ir galima pamatyti lietuviškai akiai egzotišką plėšrūną…

Beje, saulėlydžiai čia nuostabūs…

 

Įrašas NR.3

Kelionė į JAV

Skrydis į JAV buvo vienas malonumas – gal todėl, nes galėjau normaliai prieš skrydį išsimiegoti ir nebuvau vaikštantis zombis. Skridau su American Airlines (AA)- tiesiog nuostabios oro linijos, tik tiek galiu pasakyti. Patogios sėdynės, maistas super skanus, kartu skrendantys žmonės malonūs, stiuardesės labai paslaugios, nors jų nelaimei, nė vienas iš personalo negalėjo kalbėti ispaniškai, o čia jau AA šioks toks trūkumas, visgi skrenda iš Madrido su krūva keleivių, kurie gali kabėti tik ispaniškai… Atskridom į Majamį netgi 20 min anksčiau, nors tai mano vizos procedūroms neturėjo jokios reikšmės…

Kuomet lėktuvas nusileidžia JAV, jau lyg ir norėtum šokinėt iš džiaugsmo, kad pagaliau pamatysiu savo meilę, pagaliau galėsiu atsipūsti nuo dokumentų ir kitų nesąmoningų reikalų emigruojant į ne EU šalį. Deja, oro uoste, kaip ir Modern Family seriale Sofia Vergarai – tenka stovėti kokio kilometro eilėje!!! Su ESTA viskas paprasta, savarankiškai prisijungi prie esančių oro uoste ESTA automatų ir jau gali oficialiai peržengti oro uosto duris. Bet vėlgi, jei keliauji iš ne EU šalies ar su spec. viza tuomet procesas gerokai užtruks…

Ką gi, atsistojau ir aš į tą ilgąją eilę, kurioje buvau turbūt viena baltaodė kartu su dar kokiais 5 blyškiais žmogeliais iš UK, o visa kita masė – juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai. Na, geriausia tai, kad niekam neįdomu kokios tu spalvos, visi tik supranta, kad reikės laukti tiek pat – ilgai ir nuobodžiai.

Internete buvau skaičiusi, kad dokumentų peržiūros trukmė priklauso nuo juos tikrinančio pareigūno, t.y. vienas gali tavęs iškamantinėti visų gyvenimo smulkmenų ir gali užtrukti ne 5 min, bet visas 20 min ar pusę valandos… O kitas atliks pagrindines dokumentų tikrinimo procedūras ir gausi štampuką keliauti sau sveikas. Aišku, man kaip visada sekasi, atsistojau į tą eilę, kur dokumentus tikrinantis pareigūnas buvo turbūt lėčiausias iš visų tuo metu dirbusių… Nei pirmyn nei atgal. Dar žinoma pasikeitė pamaina, kitas buvo dar “greitesnis”, tad pralaukusi iš viso apie 2 valandas pagaliau priėjau tą taip garbinamąjį langelį… Pareigūnas buvo labai malonus, konkretus, trukau gal 10 min ir buvau palydėta į sekantį procedūrų kambarį. Kadangi mano buvo spec. viza, tad taip greitai niekas nepaleidžia. Kitoje laukimo salėje jau pagaliau leidžia atsisėsti, žinoma, yra TV su amerikietiškomis Floridos žiniomis, o kaipgi kitaip, juk reikia žmogelius apšviesti kas JAV vyksta. Tad pažiūrėjusi TV, po maždaug dar valandos jau gaunu nebylų patvirtinimą (pareigūnas tiesiog padavė dokumentus ta tikrąja žodžio prasme nepratarė nė žodžio), kad sėkmės gyvenime, laisva. Pagaliau – šypsena veide, ir aišku tikėjausi, kad mano meilė dar vis laukia manęs oro uoste, nes vis dėlto 3-4 h be žinios pralaukti yra šis tas…

Paskutinės procedūros buvo paklausimas ar neįsivežu į šalį iš Ispanijos jokių chorizo dešrų, patvirtinau, kad tikrai ne, jau tenais atsivalgiau, na ir reikia susirasti savo lagaminą! O tai buvo labai paprasta – lagaminai buvo tiesiog nukelti nuo lagaminų takelio, tad gali imti kurį nori, aš jau laikiau špygas, kad tik rasčiau savo, nes kitu atveju tektų savintis kitą (žinoma, juokavau mintyse), bet visa laimė maniškis lagaminas ramiai rymojo, tad griebiau ir visa suplukusi lėkiau iki išsvajotojo išėjimo. Prie išėjimo laukia rimtas nedidelio ūgio, bet tikras skanuoklis pareigūnas, tikrinantis turbūt pagal žmogaus veidą, aprangą ar dar bala žino ką, žmones, ar pastarieji neturėtų kažko įtartino lagaminuose, bet – nuoširdi, pavargus, nabagės blyškiaveidės lietuvaitės šypsena, ir… Sezamai atsiverk, pagaliau – exxxiiittt!

Įrašas NR.2

Išvykimo procedūros

 

Kadangi meilė atvedė į JAV, dėl meilės reikia ir daug popierizmo pereiti… Uhhh, kiek formų formelių reikia užpildyti, kiek dokumentų iš visų pakampių surankioti. Bet, žingsnis po žingsnio, viską po truputį susitvarkai kaip reikia ir kuomet gauni išsvajotąjį patvirtinimą dėl interviu JAV ambasadoje, tuomet jautiesi palipus laipteliu į viršų ir pagaliau bent jauti, kad kažkas juda pirmyn ilgame dokumentų kelyje.

Taigi, interviu diena Vilniuje, JAV ambasadoje. Veltui visi tiek pergyvena prieš tuos interviu JAV ambasadoje. Tiesą pasakius, visiškai nieko sudėtingo ar išvis bent reiktų kažko bijoti. Tiek, kad visur griežtos įėjimo/išėjimo taisyklės, bet ambasados darbuotojai malonūs, tie patys lietuviai dirba, tad kaip danguj taip ir ant žemės… Na, o mano interviu buvo labai trumpas, tik kelias iki jo buvo ilgokas. Su šypsena veide ambasados darbuotojas patvirtino mano vizą, tad galėjau pasišokinėdama keliauti namo ir krautis mantą.

Beeet, aišku iki išvykimo dar reikia ir visus popierizmus Lietuvoje susitvarkyti. O tų popierizmų labai minimaliai – Sodra, mokesčiai ir išsideklaravimas. Niekas nestabdo, už rankos negriebia, tik paklausia į kokią šalį ir gero kelio palinki. Visi supranta, niekas neklausinėja, daugumai turbūt ir taip aišku ir labai normalu, kad jaunimas iškeliauja. Tokia jau nūdienos realybė. Bet čia ne apie tai.

Na ir atėjus ilgai lauktajai dienai, tenka su visais atsisveikinti, paskutinius reikalingas/nereikalingus daiktus sugrūdus į ir taip perspaustus lagaminus, keliauti į oro uostą. Kartais pagalvoju, kad Vilniaus oro uostas, kaip vienas didelis laukimo kambarys, toks mažiukas, bet visai jaukus. Kai palygini didžiuosius oro uostus, kuriuose kartais gali galą gaut beieškant savo terminalo…

Atsisveikinu su visais be verksmų, juk ne į mėnulį skrendu – ta pati planeta Žemė, ir JAV juk žmonės gyvena, ne ateiviai (nors dėl kai kurių suabejočiau..). Į JAV skridau su persėdimu Madride, tiksliau, skrydis buvo kitą dieną ryte, tad dar turėjau į valias laiko tiesiog pasidžiaugti Ispanija, jos kultūra, maistu ir žinoma, parduotuvėmis (turbūt pačios geriausios visoje EU).

Įrašas NR.1

Pradžia

 

Save jau ilgą laiką vadinu pasaulio gyventoja. Seniai turiu tokią nuomonę, kad visi šioje planetoje esame lygūs, nesvarbu kokios spalvos tavo oda, kokia kalba kalbi, kuriame kontinente gyveni, ar kas esi. Juk visi gimėme tuo pačiu būdu, visi esame žmonės. Nors dabar žymiai išmanesni nei anksčiau, bet visgi, esame vienodi, tik aplinka mus paverčia tuo kuo esame, taip pat aplinka gali mus ir pakeisti, į gera ar bloga, priklauso nuo Tavęs pačio. Gyvenamą aplinką galime pasirinkti patys, niekas mūsų neverčia gyventi vienur ar kitur. Bet mano nuomone, viskas yra nulemta kiek iš anksčiau, kaip sakoma – nuo likimo nepabėgsi. Viskas visada susidėlioja taip, kaip turi būti, taip, kaip tau skirta. Gal skamba kiek susijusiai su viena ar kita religija, bet čia yra grynai tik mano asmeninė nuomonė, gyvenimiška patirtis, ir nieko daugiau.

Na, ir dar žinoma, niekada nežinai, kas tavęs laukia. Savo gyvenime naudoju daug patarlių, posakių, tad nesistebėkite skaitydami tiek receptus, tiek įrašus. Aš tikiu, kad senolių išmintis buvo ne šiaip sau pramanyta, ir viskas turi prasmę vienoj ar kitoj gyvenimiškoj situacijoj. Šiaip ar taip, yra labai geras pasakymas – namai, kur širdis. Anksčiau, nelabai ką supratau apie šitą pasakymą, bet augi ir išmoksti, supranti su kiekviena diena vis daugiau. Pasakymą -namai, kur širdis puikiai pritaikau būtent sau – visur jaučiuosi kaip savo namuose, ten kur tikrai yra mano širdis. Taigi, kaip supratot, meilės vedina, likimo sudėliotu keliu atvykau į JAV.

Turbūt visi tie, kas nė karto nėra pabuvoję JAV, svajoja, ar bent jau planuoja kada nors gyvenime aplankyti šią šalį, pakeliauti, patyrinėti, pamatyti, kaip gi tie amerikiečiai gyvena. Žinoma, ir aš norėjau visuomet pamatyti, kas gi ta Amerika, visų išgirta svajonių žemė, tiksliau būtų JAV – tai visai atskiras kontinentas, pasaulis, kuriame daugybė dalykų be galo skiriasi nuo Europos žemyno, ką jau bekalbėti apie Afriką, Aziją ir kt…

Norit tikėkit, norit ne, bet esu davusi pažadą per 5 metus nuo universiteto baigimo aplankyti 5 žemynus. Viskas atsitiko labai for fun, negalvojant, tiesiog pasvajojant – vieną saulėtą popietę po universiteto baigimo su pora bendrakursių leidome laiką, tikrąja ta žodžio prasme “čilinome” gamtoje, ir man iškilo toks klausimas, ką būsime nuveikę per 5 metus nuo universiteto baigimo (iki 2020), visos pasisakėme, ir kažkokiu būdu šovė į galvą, kad būsiu aplankiusi 5 žemynus. Ir štai: gyvenau Europoje, buvau Afrikoje, dabar esu Šiaurės Amerikoje. Dar trūksta 2. Įdomu kaip susidėlios, dar turiu 3 metus su trupučiu.

Žodžiu, nenuklystant, ką norėjau aprašyti – papasakosiu Jums savo ilgą/neilgą kelionę  į JAV, ir kaip ten viskas vyksta, kuomet emigruoji su visam.

 

Advertisements